Kodėl rašau šį tekstą? Nes pastebiu, kaip dažnai žmonės kalba apie viziją kaip apie planą, tikslų lentelę ar strategiją. Bet tikra vizija nėra išmąstoma – ji jaučiama. Man tuo metu vizija buvo vienintelis dalykas, kuris ne paaiškino, bet ištraukė iš vidinės tamsos. Ir nors tada dar neturėjau atsakymų, turėjau vieną labai aiškų pojūtį – kad turiu skristi.
Mano tikrosios vizijos pradžia – ir ką ji pakeitė
Šeimos verslas man davė tvirtus pamatus ir daug išmokė, tačiau vizija vedė dar toliau - į mano paties kelią, kuris prasidėjo dar vaikystėje. Nuo mažens buvau apsuptas regėjimo temų – užaugau optikos versle, kuriame rūpinomės žmonių matymu. Akiniai, lęšiai, klientų šypsenos, kai pirmą kartą po ilgo laiko aiškiai išvysta pasaulį – visa tai tapo mano aplinka ir vertybėmis. Išmokau, kad aiškumas gyvenime prasideda nuo gebėjimo matyti.
Tik bėgant laikui supratau, kad kartais žmogus gali aiškiai matyti išoriškai, bet vis tiek nežinoti, kur eina. Kiekvieną dieną dirbdamas su klientais vis dažniau pastebėdavau: akys regėjo, bet žvilgsnis buvo tuščias. Tarsi kažkas giliau liktų neryšku. Ir tai pradėjo kelti klausimą ne apie kitus – o apie mane patį.
Augau su svajonėmis. Vaikystėje turėjau vizijų lentą – žurnalų iškarpomis klijuotą savo ateities koliažą. Tada tai atrodė kaip žaidimas, bet iš tiesų tai buvo pirmas tikras ryšys su vizija. Vaizduotėje keliavau, kūriau, įsivaizdavau gyvenimą, kuriame kasdienybė turi kryptį. Tačiau suaugusio gyvenimas pasidarė „realus“ – su atsakomybėmis, lūkesčiais, pareigomis. Vizija užsidengė kasdienybės sluoksniu.
Po studijų grįžau į šeimos verslą. Iš pažiūros viskas klostėsi gerai – turėjau stabilumą, aiškų vaidmenį, šeimos pasitikėjimą. Bet rytais, atrakindamas optikos duris, savęs paklausdavau: „O kur veda mano kelias?“ Iš išorės viskas atrodė tvarkinga, bet viduje kaupėsi tylus klausimas – ar tikrai gyvenu taip, kaip noriu?
Sakinys, kuris man pasakė: dabar arba niekada
Atsitiktinai į rankas pakliuvo Bronnie Ware knyga „Penki didžiausi mirštančiųjų apgailestavimai“. Tai buvo ne dar viena saviugdos knyga, o tikras gyvenimo veidrodis. Istorija apie slaugę, kuri rūpinasi mirštančiais žmonėmis paskutinėmis jų gyvenimo savaitėmis. Ji klausėsi, ką jie pasakoja, kai viskas, kas paviršutiniška, jau nubyra. Ką žmonės gailisi neišdrįsę padaryti? Kokias svajones jie palaidojo dar būdami gyvi?
Skaičiau šiuos pasakojimus ir jaučiau, kaip kažkas viduje juda. Vienas sakinys įstrigo giliausiai:
„Norėčiau, kad būčiau turėjęs drąsos gyventi gyvenimą, ištikimą sau, o ne tokį, kokio iš manęs tikėjosi kiti.“
Knygos autorė aprašė, kaip daugelis žmonių visą gyvenimą elgėsi „teisingai“ pagal kitų standartus: dirbo stabilų darbą, pataikavo šeimai, siekė išorinių pasiekimų – tačiau giliai viduje tyliai kentėjo, nes nebuvo ištikimi sau. Jie atidėliojo, slopino, tylėjo. Vienas vyras prisipažino, kad visą gyvenimą svajojo keliauti, bet niekada neišvažiavo, nes „taip reikėjo“. Kita moteris sakė, kad niekada neišdrįso pasakyti, ką iš tikrųjų jaučia, ir dėl to prarado svarbius santykius.
Tai nebuvo liūdnos istorijos – tai buvo įspėjimai. Aš skaičiau ir jaučiau, kad jie skirti man.
Mintyse pradėjau klausti savęs:
Ar aš gyvenu sau, ar pagal tai, ko iš manęs tikimasi?
Ar vis dar laukiu „geresnio momento“, kol pradėsiu gyventi savo gyvenimą?
Ar aš jau atidėjau tai, kas man svarbiausia?
Tą vakarą ilgai negalėjau užmigti. Pajutau, kad jei nieko nekeisiu, vieną dieną ir aš gulėsiu lovoje su tais pačiais žodžiais galvoje: „Gaila, kad nedrįsau.“
Tai buvo lūžis. Knyga man netiesiogiai pasakė:
„Viskas yra tavo rankose. Bet ne amžinai.“
Tai buvo momentas, kai supratau: jei noriu gyventi sąmoningai, turiu rinktis dabar. Ne „kai bus patogiau“, ne „kai bus daugiau laiko“. Dabar.
Nepraėjo nė mėnuo, kai nusipirkau vienos krypties bilietą į Honkongą. Be aiškaus plano. Be „garantijų“. Tiesiog su žinojimu, kad tai – mano pasirinkta kryptis. Kodėl Honkongas? Nes norėjau nukeliauti taip toli nuo pažįstamos struktūros, kaip tik įmanoma. Ir galbūt kažkur pasąmonėje prisiminiau tą vaikystės vizijų lentoje klijuotą nuotrauką – su dangoraižiais, judesiu, pasauliu.
Sėdėdamas lėktuve jaučiau ne baimę, o keistą vidinę ramybę. Nebejaučiau, kad bėgu – jaučiau, kad einu ten, kur kviečia mano vidinis balsas. Ir nors Honkongas buvo svetimas, nepažįstamas, su kiekviena diena ten artėjau prie savęs.
Neprireikė daug laiko suprasti, kad kelionė į Honkongą buvo ne apie miestą, o apie vidinį lūžį. Ten, tarp naujų žmonių, kvapų ir istorijų, pagaliau išgirdau save. Pradėjau rašyti, kalbėtis, ieškoti atsakymų. Ne iš išorės – bet iš vidaus. Ir tada atėjo aiškumas: mano pašaukimas – padėti kitiems pamatyti tai, ką jie ilgai vengė matyti savyje. Kaip kad aš pats vengiau.
Grįžęs į Lietuvą negrįžau „atgal“. Grįžau pirmyn – su nauju suvokimu. Suvokimu, kad tikrasis regėjimas – tai ne akys. Tai kryptis. Tai žinojimas, kad gyvenimas gali būti savas, ne skolintas.
Dabar esu vizijos koučeris. Ir tai nėra poezija – tai labai žemiška praktika. Kartu su klientais mes kalbamės apie tai, kur jie nori būti, bet dar nedrįsta sau prisipažinti. Ieškom, kas juos stabdo, ką jie neša iš praeities, kas trukdo judėti. Ir kai pradedam matyti – atsiranda vidinė jėga. Sprendimas. Veiksmas. Ramybė.
Kai paklausi žmonių, ko jie gailėtųsi, jei rytoj viskas baigtųsi – dažnas atsako: „Kad gyvenau ne taip, kaip norėjau.“
Prabėgo dešimt metų
Tada vėl atsidūriau Honkonge – tik šįkart ne kaip žmogus, ieškantis atsakymų, o kaip žmogus, padedantis kitiems juos rasti. Sėdėjau prie to paties lango, tame pačiame oro uoste, ir staiga prisiminiau tą ankstesnį save: pasimetusį, bet pasirengusį žengti pirmą žingsnį.
Širdyje buvo tylu. Jaučiau ne nostalgiją, o pilnatvę. Supratau, kad tada, kai pirmąkart skridau čia, dar nesupratau, kas yra vizija, nors jau tada ją turėjau – tikrą, gyvą, vidinę, tik buvau primiršęs…
Dabar žinau, ką ji reiškia. Vizija – tai ne planas. Ne sąrašas.
Tai jausmas, kai matai kryptį net tada, kai viskas miglota.
Tai drąsa gyventi sau. Ir pasirinkimas gyventi dabar.
Štai kodėl tapau vizijos koučeriu. Ne tam, kad žmonėms pasakyčiau, kur eiti.
O tam, kad jie patys pamatytų, kur juos kviečia jų širdis.
— Tomas Petrikaitis