Psichoterapija ar koučingas? Kaip suprasti, kurį kelia rinktis

Problema: vienas ar abu?

Šiuolaikiniai žmonės, ieškantys asmeninio augimo galimybių, neretai svarsto, kas jiems tinkamiausia – psichoterapija ar koučingas. Daugelis mano, kad tenka rinktis vieną arba kitą kelią, tačiau praktika rodo, jog šie du metodai gali puikiai papildyti vienas kitą, sukurdami sinergijos efektą.

Psichoterapija ir koučingas iš pirmo žvilgsnio – tarsi skirtingi įrankiai: vienas gydo praeities žaizdas, kitas padeda kurti sėkmingą ateitį. Vis dėlto juos derinant galima pasiekti visapusiškesnį asmeninį tobulėjimą.

Lietuvoje vis daugiau žmonių atranda, kad psichoterapija, gilinanti(s) į klausimą „kodėl?“, ir koučingas, padedantis rasti atsakymą „kaip?“, kartu sukuria efektyvesnį asmeninio tobulėjimo kelią.

Verta žinoti, kad skirtingais gyvenimo etapais gali praversti abu metodai. Vieni žmonės pradeda nuo psichoterapijos, o vėliau – sustiprėję emociškai – imasi koučingo; kiti pirmiausiai kreipiasi į koučerius, tačiau susidūrę su gilesnėmis vidinėmis problemomis laikinai įtraukia ir psichoterapeuto pagalbą. Šiuolaikinis požiūris rodo, jog sėkmingiausi žmonės nebijo naudoti abu metodus: psichoterapiją – emociniam stabilumui ugdyti, o koučingą – ambicingiems tikslams siekti.

Psichoterapija ir koučingas: skirtumai ir sąsajos

Nors psichoterapija ir koučingas dažnai matomi kaip du atskiri keliai, iš tiesų jie gali egzistuoti greta ir vienas kitą papildyti. Psichoterapija paprastai orientuojasi į praeitį, gilinasi į vidinį žmogaus pasaulį, o koučingas yra nukreiptas į ateitį ir konkrečius tikslus. Pasak motyvacinio trenerio Tony Robbinso, terapija koncentruojasi į praeities traumas bei savistabą ir analizę, siekiant išspręsti praeities problemas ir sukurti stabilesnę ateitį. Tuo tarpu koučingas priima dabartinę situaciją kaip atspirties tašką ir yra veiksmų bei sprendimų planavimu pagrįstas procesas . Kitaip tariant, terapeutai padeda suprasti „kodėl“ tam tikri elgesio modeliai susiformavo, o koučeriai fokusuojasi į „kaip“ judėti pirmyn link tikslo.

„Terapija susitelkia į praeitį, savistabą ir analizę, tikėdamasi išspręsti praeities problemas ir sukurti laimingesnę, stabilesnę ateitį.“ — Tony Robbinsas, Amerikiečių rašytojas, koučingo specialistas ir motyvacijos pranešėjas

Svarbu suvokti ir tai, kad koučeris – ne patarimų dalytojas. Kaip ir psichoterapeutas, jis neduoda tiesioginių patarimų, bet užduoda klausimus, kurie skatina patį klientą atrasti geriausius atsakymus. Koučingas nesigilina į traumas ar praeities išgyvenimus – jis skirtas padėti emociškai stabiliam žmogui efektyviau siekti ateities vizijos. Tuo tarpu psichoterapija skirta tiems, kuriuos kankina psichologiniai sunkumai (nerimas, depresija, traumos, destruktyvūs elgesio modeliai ir pan.), trukdantys pilnavertiškai gyventi. Esminis skirtumas: koučingas padeda tobulėti ir siekti asmeninių ar profesinių tikslų, bet negali gydyti emocinių žaizdų. Jei jaučiate nuolatinį nerimą, depresiją ar kenčiate nuo neišspręstų traumų – pirmiausia verta kreiptis į psichoterapeutą. Koučingas tinka tik tuomet, kai esate pakankamai emociškai stabilūs, bet norite aiškiau susidėlioti ateities planus ir greičiau judėti tikslo link.

Skirtingi sėkmės rodikliai. Psichoterapijos sėkmė dažniausiai pasireiškia pagerėjusia emocine savijauta: sumažėjusiu nerimu, įveiktu sielvartu, geresniu savęs pažinimu, stabilesniais tarpasmeniniais santykiais. Tuo tarpu koučingo sėkmė matuojama pasiektais apčiuopiamais tikslais: įgyvendintais pokyčiais (pavyzdžiui, karjeros šuoliu), efektyvesniu vadovavimu, geresne darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyra ar kitais konkrečiais rezultatais.

Trumpa palyginimo santrauka

• Pagrindinis tikslas: Psichoterapija siekia spręsti problemas ir gydyti žaizdas, o koučingas – įgyvendinti užsibrėžtus tikslus ir auginti potencialą.
• Trukmė: Psichoterapija neretai yra ilgalaikė (mėnesiai ar metai gilesniems pokyčiams pasiekti), o koučingas gali vykti ciklais ir būti trumpesnis, orientuotas į konkretų rezultatą.
• Metodas: Psichoterapijoje dominuoja analizė ir savęs pažinimas, koučinge – veiksmų planavimas ir praktinių sprendimų generavimas.
• Fokusas: Terapijoje akcentuojama praeitis ir vidiniai išgyvenimai, koučinge – dabartis ir ateities vizija.
• Specialistas: Psichoterapiją veda licencijuotas psichikos sveikatos specialistas (psichoterapeutas arba klinikinis psichologas), koučingą – sertifikuotas koučeris (asmeninio ugdymo treneris), neteikiantis gydymo paslaugų.

Psichoterapija – gydantis žvilgsnis į praeitį

Psichoterapija – tai gydymo pokalbiu metodas, kurį atlieka specialiai parengti psichikos sveikatos specialistai. Terapijos metu nagrinėjamos giluminės žmogaus vidinės problemos ir jų priežastys, neretai glūdinčios praeities patirtyse. Tai gali būti išgyventas nerimas, depresija, potrauminis stresas, destruktyvūs elgesio modeliai ar kiti sunkumai, trukdantys džiaugtis gyvenimu. Psichoterapijos tikslas – padėti žmogui geriau suprasti save, išgydyti emocines žaizdas ir išmokti konstruktyviai tvarkytis su jausmais. Egzistuoja įvairūs psichoterapijos metodai (kognityvinė elgesio terapija, geštalto terapija, psichoanalizė ir kt.), tačiau visų jų esmė ta pati – suteikti žmogui saugią erdvę savistabai ir emociniam gijimui. Kaip pažymi Tony Robbinsas, terapija dažnai siekia išspręsti praeities problemas tam, kad būtų sukurta laimingesnė, stabilesnė ateitis . Išsprendus senas emocines traumas, žmogui tampa lengviau judėti pirmyn.

Kada derėtų rinktis psichoterapiją? Jeigu asmuo kenčia nuo stipraus nerimo, depresijos, potrauminio streso ar kitų rimtų psichikos sveikatos sunkumų, pirmasis žingsnis turėtų būti profesionali terapeuto pagalba. Psichoterapija suteikia saugią erdvę spręsti emocines problemas, kurios trukdo kasdieniam funkcionavimui. Vis daugiau žinomų žmonių atvirai dalijasi, kaip jiems padėjo terapija.

Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos princas Harry prisipažino, kad net 15 metų stengėsi ignoruoti motinos netekties skausmą, kol galiausiai atsidūrė ties emocinio suirimo riba ir tuomet nusprendė kreiptis į psichologus. Psichoterapija jam padėjo išgyventi užslopintą sielvartą ir susidoroti su skausmingais prisiminimais. Terapija ypač tinkama, kai žmogų kamuoja gilūs vidiniai išgyvenimai, kai dėl emocinės būklės darosi sunku normaliai funkcionuoti, arba kai praeities traumos meta ilgą šešėlį dabartiniam gyvenimui. Kaip pabrėžia specialistai, „jei savęs klausiate, ar jums reikalinga psichoterapija, greičiausiai jos jums reikia“ – tai ženklas, kad verta pasikonsultuoti su specialistu ir įsivertinti terapijos naudą.

Koučingas – augimo planas ateičiai

Koučingas (angl. coaching) – tai į ateitį ir tikslų siekimą orientuotas asmeninio ugdymo metodas. Koučeris nėra gydytojas ir neatlieka terapijos – jis veikia kaip treneris, padedantis emociškai stabiliam žmogui realizuoti savo potencialą. Koučingo metu dėmesys sutelkiamas ne į praeities išgyvenimus, o į esamą situaciją ir norimus pokyčius. Koučeris, užduodamas taiklius klausimus, padeda klientui išsigryninti asmeninius ar profesinius tikslus, atpažinti kliūtis ir sudaryti veiksmų planą jiems pasiekti. Svarbu pabrėžti, kad koučingo procese vengiama analizuoti traumas ar ilgalaikes psichologines problemas – daroma prielaida, jog klientas jau yra pasiekęs tam tikrą emocinį stabilumą ir pasirengęs žvelgti į priekį.

Pasak humanistinės psichologijos korifėjaus Carlo Rogerso, „Savo karjeros pradžioje vis svarstydavau: kaip pacientą gydyti, pataisyti ar pakeisti? Šiandien klausiu kitaip – kaip sukurti santykį, kuris leistų jam pačiam augti?“ Kitaip tariant, žmogui labiausiai padedame ne receptais ir nurodymais, o suteikdami erdvę, kurioje jis pats atranda savo kelią.

Koučingas: tinkamiausias metas startui

Kada koučingas gali būti naudingiausias? Tuomet, kai esate pakankamai geros psichologinės savijautos, tačiau jaučiate poreikį augti: aiškiau susidėlioti savo ateities viziją, priimti svarbų sprendimą ar pagerinti tam tikrus įgūdžius. Koučingas itin padeda žmonėms, užstrigusiems ties klausimu „ką toliau daryti su savo gyvenimu?“. Pavyzdžiui, svarstant karjeros kryptį, siekiant geresnių darbo rezultatų, norint lavinti lyderystės ar verslumo gebėjimus. Šis metodas ypač išpopuliarėjo verslo pasaulyje ir tarp aukštų pasiekimų siekiančių žmonių.

Neatsitiktinai „Microsoft“ įkūrėjas Bilas Geitsas pastebėjo, jog kiekvienam žmogui reikalingas koučeris – nesvarbu, ar esi krepšininkas, tenisininkas, ar įmonės vadovas. Koučerio teikiamas objektyvus grįžtamasis ryšys ir motyvacija padeda pamatyti „akląsias zonas“ – tas asmeninio tobulėjimo vietas, kurių pats galbūt nepastebite – ir nuosekliai tobulėti.

Koučingo sesijos dažnai įkvepia drąsiau siekti savo svajonių, nes koučerio palaikymas suteikia pasitikėjimo ir aiškumo. Šis transformacinis metodas tapo neatsiejama daugelio lyderių ir profesionalų sėkmės dalimi. Kaip rodo patirtis, net ir emociškai stipriems žmonėms koučingas padeda išgryninti tikslus, struktūruoti veiksmus ir pasiekti proveržį tose srityse, kuriose savarankiškai stigo aiškumo ar motyvacijos.

Sinergija: dviejų metodų derinimas

Derinant psichoterapiją ir koučingą, galima pasiekti žymiai gilesnių ir tvaresnių rezultatų asmeniniame tobulėjime. Šie metodai nėra tarpusavyje nesuderinami konkurentai – priešingai, jie veikia skirtingais lygmenimis ir papildo vienas kitą. Pavyzdžiui, psichoterapija gali padėti gydyti vidines žaizdas bei sukurti emocinį stabilumą, ant kurio vėliau koučingas „stato“ tolimesnio augimo strategijas. Kai žmogus išsprendžia praeities problemas ir geriau supranta save, jam lengviau kurti ateities planus ir imtis konkrečių veiksmų. Tuo tarpu koučingo metu išryškėję užstrigimai ar pasikartojantys vidiniai barjerai gali parodyti sritis, kur verta grįžti prie terapijos ir jas pagydyti. Taip zigzaguojant tarp abiejų metodų, asmeninio augimo laiptai įveikiami kur kas sklandžiau.

Norint pasiekti geriausių rezultatų, verta lankščiai taikyti abu metodus skirtinguose gyvenimo etapuose pagal poreikį. Nėra vienos visiems tinkamos formulės – svarbu įsiklausyti į save. Jei jaučiate, kad jums reikia emocinio išlaisvinimo ar pagalbos susidorojant su skausmu, pirmiausia kreipkitės į psichoterapiją. Vėliau, sustiprėjus, koučingas gali padėti aiškiai apsibrėžti savo tikslus ir kryptingai jų siekti. Kitu atveju, jei pradėję koučingą pajusite, kad kažkas viduje stabdo progresą (neišspręstos praeities problemos, menkas savivertės jausmas ar pan.), nesibaiminkite laikinai sugrįžti prie terapijos. Toks dviejų skirtingų, tačiau viena kitą papildančių metodų derinimas dažnai padovanoja geriausius rezultatus – tiek emocinę ramybę, tiek gyvenimo pasiekimus.

Galiausiai, psichoterapija ir koučingas siekia to paties galutinio tikslo – padėti žmogui gyventi pilnavertį, laimingesnį gyvenimą. Vienu atveju fokusuojamasi į vidinio pasaulio harmoniją, kitu – į išorinius tikslus, tačiau suderinus abu aspektus, žmogaus tobulėjimas tampa visapusiškas. Nebijokite pasinaudoti abiem keliais: spręskite emocines problemas su specialisto pagalba ir lygiagrečiai drąsiai siekite savo svajonių su koučerio palaikymu. Toks holistinis požiūris padės užtikrinti, kad jūsų asmeninis augimas turėtų tvirtą pamatą ir aiškią kryptį.

Šaltiniai

1. Tony Robbins: „Therapija fokusuojasi į praeitį, savianalizę ir introspekciją, tikintis išspręsti praeities problemas ir sukurti laimingesnę, stabilesnę ateitį“ . Šaltinis: Health Coach Institute straipsnis „What’s the Difference Between a Life Coach and a Therapist?“ (citata remiasi TonyRobbins.com turiniu). Nuoroda
2. Carl Rogers: „Savo profesinės karjeros pradžioje klausdavau: ‘Kaip man gydyti ar keisti šį žmogų?’ Dabar formuluočiau klausimą taip: ‘Kaip galiu sukurti santykį, kurį žmogus galėtų panaudoti savo asmeniniam augimui?’“ . Šaltinis: Verywell Mind – straipsnis „Psychology and Life Quotes From Carl Rogers“ (atnaujinta 2023 m. liepos 26 d.). Nuoroda
3. Bill Gates: „Kiekvienam reikalingas koučeris. Nesvarbu, ar esi krepšininkas, tenisininkas, gimnastas ar tilto (bridge) žaidėjas – visiems reikia žmonių, kurie suteiktų grįžtamąjį ryšį. Taip mes tobulėjame“ . Šaltinis: Inc.com – Louise K. Allen straipsnis „Keep This Bill Gates Quote in Mind When Seeking Personal and Professional Growth“ (2024 m. sausio 3 d.). Nuoroda.
4. Princas Harry: Pabrėžė, kad psichoterapinė pagalba po motinos netekties „pakeitė [jo] gyvenimą“. „Dėl proceso, kuriuo praėjau per pastaruosius dvejus su puse metų, dabar galiu rimtai žiūrėti į savo darbą, į savo asmeninį gyvenimą, ir dėti kraują, prakaitą ir ašaras į tai, kas iš tiesų turi prasmės…“ – sakė Harry . Šaltinis: ABC News – straipsnis „Prince Harry says he ‘shut down’ his emotions after his mother’s death“ (2017 m. balandžio 16 d.). Nuoroda