Ar pažįstamas jausmas, kai darbo dienos pabaigoje nebegali susikaupti, kad ir kaip stengiesi? Galvoje ima ūžti, darai vis daugiau klaidų, o kiekviena smulkmena aplinkui blaško dėmesį. Tokiais momentais neretas pagalvoja: „Gal aš tiesiog tingus ar man trūksta valios?“ Tačiau mokslininkai siūlo kitą paaiškinimą – dėmesys yra ribotas išteklis, kuriam būtinas poilsis. Šį požiūrį pagrindžia dėmesio atkūrimo teorija (angl. Attention Restoration Theory), kuri įneša naujos perspektyvos į darbo įpročius ir produktyvumą, galų gale - ir sėkmę.
Dėmesio atkūrimo teorija – kas tai?
Dėmesio atkūrimo teorija teigia, kad mūsų gebėjimas susikaupti gali žymiai pagerėti po trumpo laiko gamtoje ar net tik pažvelgus į gamtos vaizdus.
Kai leidžiame sau atsitraukti nuo darbų ir pasimėgauti aplinka, smegenys atgauna jėgas. Gamta siūlo elementus, kurie patraukia pojūčius be jokių pastangų: paukščių giesmės, vėjo ošimas, šakose besisklaidanti šviesa. Tokius garsus ar vaizdus tiesiog girdi, matai – ir jie savaime nuramina. Nereikia nieko daryti ar stengtis – užtenka klausytis ir stebėti, ir natūraliai ateina ramybė bei lengvumas.
Visa tai leidžia protui pailsėti. Kaip sako lietuvių liaudies išmintis „gamta – geriausi vaistai žmogaus sielai", o moksliniai tyrimai tik patvirtina šią tiesą – laikas gamtoje iš tiesų atstato mūsų protinį nusiteikimą ir koncentraciją.
Įsivaizduok, kad dėmesys – tarsi baterija. Visą dieną intensyviai „naudodami“ dėmesį darbui, tą bateriją sekiname. Dėmesio atkūrimo teorija siūlo paprastą „įkroviklį“ – trumpus atokvėpio momentus aplinkoje, kuri nereikalauja valingos pastangos. Tai gali būti gamtos kampelis, parkas ar net vaizdas pro langą, kur protas gali šiek tiek paklaidžioti. Tokiomis akimirkomis nebedirbame „pilnu pajėgumu“, bet būtent to ir reikia: smegenys persijungia į ramybės būseną, o sugrįžę prie užduočių vėl galima dirbti aiškiau ir efektyviau.
Valingas ir nevalingas dėmesys – du skirtingi „režimai“
Dėmesio atkūrimo teorijos esmė slypi supratime, kad turime du dėmesio tipus: valingą (sąmoningą) ir nevalingą (pasyvų). Valingas dėmesys – tai sąmoningas susitelkimas, kai savo valia nukreipiame mintis į konkrečią užduotį. Pavyzdžiui, kai skaitote sudėtingą ataskaitą ar bandote susikoncentruoti ties projektu, į darbą įsitraukia valingas dėmesys. Jis veikia tarsi raumuo – reikalauja pastangų ir gali pavargti. Tuo tarpu nevalingas dėmesys įsijungia automatiškai, be pastangų. Jį sužadina išoriniai dirgikliai, patraukiantys mūsų dėmesį savaime: tarkime, pro langą netikėtai pamatytas spalvingas saulėlydis ar klausos pagautas tolumoje čiulbančio paukščio garsas. Šis dėmesys „pagauna“ mus natūraliai ir nesekina valios resursų.
Kodėl tai svarbu? Ogi todėl, kad valingas (sąmoningas) dėmesys nėra begalinis – jį alinant nuolat, kyla dėmesio nuovargis. Turbūt sutiksi, kad susikoncentravus ilgą laiką, gebėjimas filtruoti trikdžius ir palaikyti dėmesį ima silpti. Išsekus valingam dėmesiui, pasireiškia gerai pažįstami simptomai: daromės išsiblaškę, irzlūs, prarandame kantrybę, mažėja darbo našumas. Kitaip tariant, „perdegęs“ dėmesys nebeatlieka savo darbo – tuomet bet koks pašalinis stimulas (pranešimas telefone, kolegos balsas, triukšmas už lango) lengvai mus išmuša iš vėžių.
Įsidėmėtina, kad kompiuteris ar mobilusis telefonas nėra geri pavyzdžiai dėmesio atkūrimui. Nors atrodo, kad perjungę dėmesį iš darbo į socialinius tinklus ar naujienų srautą ilsimės, iš tiesų dėmesio „raumuo" vis dar dirba – skenuoja tekstus, filtruoja informaciją, reaguoja į pranešimus. Tai tik tariamas poilsis: dėmesys neatsikuria, jis tiesiog pakeičia užduotį.
Būtent šioje vietoje ir praverčia nevalingas (pasyvus) dėmesys. Kai jaučiame, kad nebegalime susikaupti, veiksmingiausia ne kaltinti save, o leisti valingam dėmesiui pailsėti, perjungiant protą į kitą režimą. Pavyzdžiui, užtenka kelių minučių pasivaikščiojimo, žvilgsnio į tolį ar trumpo atotrūkio stebint ką nors malonaus aplinkoje, kad pasyvus dėmesys perimtų vadeles, o sąmoningas dėmesys tuo metu pailsėtų. Tai tarsi du budintys sargybiniai: kol vienas nusnūsta, kitas ramiai budi. Jausdami nuovargį, galime sąmoningai įjungti „autopilotą“ – trumpam veikti tai, kas nereikalauja valios pastangų, ir taip prikaupti naujų jėgų tolimesniam darbui.
Naujas požiūris į darbą ir produktyvumą
Tradiciškai produktyvumas siejamas su ilgesniu darbu, didesnėmis pastangomis ir gebėjimu „nenukrypti nuo tikslo“. Tačiau dėmesio atkūrimo teorija keičia šį požiūrį: ji skatina suprasti, kad nuolatinėmis pastangomis grįstas darbas be pertraukų nėra tvarus kelias į gerus rezultatus. Vietoje to, produktyvumas išauga, kai deriname susikaupimo periodus su sąmoningomis pertraukėlėmis dėmesiui atkurti.
Vis labiau pastebima, kad darbo kokybė gerėja, kai pasirūpiname savo dėmesio „higiena". Pavyzdžiui, tyrimai atskleidžia, kad ilgalaikėje perspektyvoje darbuotojams, turintiems gamtos vaizdą ar lango prieigą net 6,5 % sumažėjo nedarbingumo atvejų, o produktyvus darbo laikas – padidėjo. Grįžus po tokio atokvėpio, dažnai pajuntame, jog galvoje lyg „prasivėdino“ – vėl galime aiškiau mąstyti, būti kūrybiškesni ir kantriau spręsti problemas.
Dėmesio atkūrimo teorija jau daro įtaką ir pačių darboviečių požiūriui į darbo aplinką. Modernios organizacijos vis dažniau atsižvelgia į žmogaus dėmesio poreikius: biuruose sodinami augalai, projektuojamos erdvės atsipalaidavimui, įrengiami net stogo sodai ar poilsio kambariai. Darbo vietos planuojamos taip, kad pro langus matytųsi medžiai ar dangus. Darbuotojai skatinami daryti trumpas „mikro-pertraukas“ – atsitraukti nuo kompiuterio, pažvelgti į tolį, pavaikščioti lauke. Tokie sprendimai nėra tik mados reikalas – jie pagrįsti supratimu, kad atgaivintas dėmesys vėliau duoda geresnių rezultatų. Juk pailsėjęs protas kur kas kūrybiškiau sprendžia užduotis ir daro mažiau klaidų.
„Visame, kas gamtoje vyksta, slypi stebuklas.“ – Aristotelis